Pozityvi priklausomybė – taip savo santykį su futbolu pristato vienas pirmųjų Talentų futbolo akademijos trenerių Marius Linkevičius. Vos septynerių pradėjęs savo draugystę su futbolu, Marius tapo vienu pirmųjų TFA treneriu, per kurio rankas perėjo jau ne viena grupė ir ne vienas auklėtinis.
„Artėjant prie suaugusių futbolo, 10-12 klasėje prisijungiau prie „Sūduvos“ jaunimo ugdymo sistemos. Į treniruotes autobusu beveik kiekvieną dieną apie 20 kilometrų važinėdavau savarankiškai. Sekėsi neblogai, bet menisko trauma prieš pat mokyklos baigimą sudėliojo viską taip, kad pasirinkau sporto pedagogikos mokslus Vilniuje.
Studijuodamas Vilniuje ilgus metus žaidžiau už universiteto futbolo rinktinę, buvau jos kapitonu ir besitreniruodamas pats bei studijuodamas, pradėjau žengti pirmuosius žingsnius vaikų treniravime. Taip sutapo, kad keletas berniukų šiuo metu sportuojančių su TFA U-16 komanda buvo vieni iš pirmųjų mano auklėtinių kitoje futbolo mokykloje“, – sakė M. Linkevičius.
Kaip nutiko, kad tavo futbolo kelias susikirto su TFA?
Matydamas sparčiai augančią AC „Milan“ futbolo akademiją, nusprendžiau prie jos prisijungti. Traukė nuolatiniais šiuolaikiškais TOP lygio kursais. AC „Milan“ treneriai reguliariai lankydavosi akademijoje, stovyklose, diegė pagrindines AC „Milan“ idėjas, absoliučiai keitė požiūrį į ugdymo matymo kampą, detales, kurios svarbios šiuolaikiniam futbolininkui, sportininkui ir jaunai asmenybei. Tai buvo galimybė augti pačiam kartu su futbolo akademija, todėl labai džiaugiuosi šiuo savo sprendimu.
Gali palyginti kaip užaugai per tuos metus dirbdamas TFA? Ir kaip per tą laiką užaugo TFA?
Paėmęs švilpuką į rankas, supratau, kad neturiu žinių bagažo ir viskas priklauso tik nuo manęs paties. Pradžioje buvau asistentas ir sėmiau žinias šalia Virmanto Lemežio, vėliau pabaigiau sporto magistro studijas, UEFA B kursus, keturis kartus stažavausi AC „Milan“ futbolo klube. Mokymai Vilniuje taip pat būdavo tokie, po kurių idėjų pakakdavo labai ilgam, todėl manau, kad bazines žinias gavau neįkainojamas. Pats per šį laiką Vilniuje sukūriau šeimą, turiu žmoną ir dukrytę, tad manau, kad augame kartu su akademija.
Esi dirbęs su skirtingomis grupėmis. Kokius aspektus galėtum labiausiai išskirti tarp skirtingų grupių?
Vaikų mokymosi etapai ir trenerio vaidmuo skirtingame amžiuje labai skiriasi. Žengiant pirmuosius žingsnius aikštėje vaikui reikia saugios, įdomios, įtraukiančios aplinkos, kuri pasiūlo pirmąsias taisykles. Tai labai svarbus etapas, be kurio kitų gali ir nebūti. Apsipratęs su aplinka, pamilęs sportą, susipažinęs su taisyklėmis, drausme vaikas geba pradėti mokytis. Vėlesniame amžiuje, kai vaikas jau geba žaisti, svarbu jam padėti atskleisti geriausias jo savybes, skatinti pasitikėjimą savimi, padėti suprasti žaidimą savaip ir mėgautis treniruočių procesu.
Kuris amžiaus tarpsnis yra svarbiausias formuojantis jaunam futbolininkui?
Mokslinėje literatūroje sakoma, kad amžius nuo 8 iki 12 yra pats svarbiausias, nes šiame amžiuje susiformuoja sportininkų judesių įvairovė, vėliau gerinama jų atlikimo kokybė, greitis su ir be kamuolio, taip pat atsiranda taktinis rengimas, bazinis fizinis rengimas. Todėl ypač svarbu žinoti, kokią informaciją, kuriame amžiuje sportininko kūnas įsisavina.
Ar tarp tavo treniruotų grupių jau buvo vaikų, iš kurių tikėjaisi didelio proveržio pereinant į vyrų futbolą?
Mano ugdomų kartų futbolininkai dar tik auga. Šiuo metu arčiausiai vyrų futbolo yra TFA U-16 komanda, su kuria teko darbuotis. Šiuo metu Elitinėje lygoje jie užima pirmąją vietą. Ši komanda labai konkurencinga, todėl neabejoju, kad netolimoje ateityje sulauksime ir profesionalių kontraktų. Taip pat iš šios komandos keletas žaidėjų jau debiutavo vyrų futbole Pirmoje šalies lygoje ir netgi pelnė įvarčių. Tačiau skubėti nereikėtų. Pasitikėjimui savimi ugdyti reikia rungtis 50% laiko su tokio paties pajėgumo jaunuoliais, 25% su stipresniais ir 25% su silpnesniais. Tuomet augimas bus. Sportuojant tik su stipresniais, laimės ir sėkmės bus patiriama mažiau, o tai mažina motyvaciją ir pasitikėjimą savimi.
Ką gali pasakyti apie dabartinę U-12 grupę?
Dabartinė U-12 yra konkurencinga komanda, turime nemažai panašaus pajėgumo berniukų, turime lyderių, turime ir vėlyvesnio brendimo vaikų. Mano noras, kad futbolas kaip socialinis reiškinys juos vestų teisingu keliu, o šalia to, tie, kurie nori ir geba turėtų galimybę išnaudoti visą savo potencialą. Tam labai pasitarnauja aiški mūsų klubinė piramidė. Esant poreikiui U-11 gali atstovauti U-12 ir U-12 gali atstovaut U-13 ar net U-14. Viskas priklauso nuo vaikų demonstruojamų gebėjimų ir noro.
Tavo nuomone, kokie veiksniai padėtų Lietuvos futbolui atsispirti nuo dabartinio taško, o vaikams tapti rimtais žaidėjais?
Mano nuomone Vilniuje turime per daug atskirų futbolo vienetų, kurie dirba sau. Klubai, kurie turi aiškią jaunuolių integravimo kryptį į vyrų futbolą, turėtų sukurti sąlygas į kurias vaikai ateitų maždaug nuo U-14.
Tokiu būdu talentingiausi vaikai galėtų sportuot su tokiais pačiais taip versdami vieni kitus augti, vėlyvesnio brendimo vaikai nebūtų nustumti į šalį. Dabartiniame atskirų juridinių vienetų modelyje per 30 futbolo mokyklų mes prarandame daug talentingų vaikų, jie negauna savo šanso augti. Tarkime, mūsų klubo atveju vaikinas vertas išmėginti save vyrų futbole, tai gali padaryti jau kitame ture, nes tai leidžia klubinė struktūra, komandų kiekis ir klubo požiūris. O vaikui, kuris yra blankioje struktūroje vienintelis variantas debiutuoti vyrų futbole yra keisti komandą, laukti perėjimų lango ir t.t.
