Prieš ketverius metus į Lietuvą atvykęs ir mokslus UEFA A licencijai gauti krimtęs Nicola Calvia jungiasi prie „Riterių“ akademijos trenerių kolektyvo.
„Šis nuotykis prasidėjo dar 2020 m., kai studijavau Lietuvoje, kad gaučiau UEFA A licenciją. Čia sutikau fantastiškus žmones, kurie mane priėmė neįtikėtinai, todėl jaučiausi kaip namie. Tarp jų, mano tautietis dirbęs ,,Riterių” akademijoje Fabio Mazzone, kuris ir gyvena čia Lietuvoje.
Visada palaikiau ryšį su juo. 2024 m. pradžioje jis man paskambino ir paklausė, ar mane domina darbas su „Riterių“ klubu, garantuodamas, kad jame rasiu rimtų profesionalių žmonių.
Kai su manimi susisiekė klubas, pirmas įspūdis buvo puikus. Šiame klube radau tikrai ypatingų žmonių“, – atvykimo istoriją prisiminė N. Calvia.
Kokius didžiausius skirtumus išskirtumėte tarp Lietuvos ir Italijos paauglių?
Nors čia esu tik mėnesį, tačiau jau dabar aišku, kad didžiausias skirtumas – populiarumas. Italijoje futbolas yra sporto šaka numeris 1, Lietuvoje – taip nėra.
Nepaisant to, galiu pasakyti, kad, kalbant apie infrastruktūrą, čia, Lietuvoje, buvau maloniai nustebintas. Visų pirma, turiu omeny uždaras futbolo aikšteles, kurios leidžia geriau atlikti savo darbą net šalčiausiomis ir lietingiausiomis dienomis.
Italijoje, deja, su klubų turimomis struktūromis padėtis nelabai džiugina. Skamba keistai, bet mes atsiliekame ir gyvename 90-ųjų palikimu. Kalbant apie žaidimą, Lietuvoje yra gabių jaunuolių ir teisingai bei tikslingai dirbant, rezultato ilgai laukti nereikės.
Vis tik, reikia pripažinti, kad Italijoje vaikų pasirinkimas yra žymiai didesnis nei Lietuvoje..
Deja, išspręsti šią problemą nėra labai paprasta dėl tų pačių priežasčių, apie kurias kalbėjau anksčiau. Futbolą žaidžiančių vaikų skaičius Lietuvoje yra proporcingas Lietuvos gyventojų skaičiui.
Jei atsižvelgsime į tai, kad pirmoji nacionalinė sporto šaka yra krepšinis, manau, kad situacija nėra tokia jau bloga.
Per šį laikotarpį, kurį esu Lietuvoje, pamačiau daugybę futbolo aikščių, kurios niekada nebuvo tuščios. Man pačiam pavyksta treniruoti visas jaunimo sektorių komandas, aikštę suskirstant į keturis sektorius. Todėl šiuo požiūriu nematau blogos situacijos, nes svarbiausia yra gerai dirbti su kvalifikuotais treneriais nuo pirmojo susipažinimo su futbolu.
Kokius asmeninius tikslus išsikėlėte atvykdamas čia?
Yra profesiniai tikslai, yra asmeniniai. Klubas manęs paprašė auginti žaidėjus be spaudimo laimėti titulus. Bet juk mes visi norime laimėti, todėl bandysiu derinti abu dalykus: ir laimėti, ir auginti žaidėjus.
U-18 Elitinėje lygoje dabar situacija tokia, kad daug komandų gali laimėti. Kai baigsis sezonas, galėsime pasakyti, ar gerai atlikome savo darbą, ar ne.
Kitas profesinis tikslas yra mokytis iš šių žmonių, kurie dirba klube ir aš labai jiems dėkoju už šią galimybę. Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas – asmeninio gyvenimo tikslas – pažinti naujas kultūras, naujas šalis, naujus žmones. Tai neįkainojama. Manau, kad tai didžiulis turtas, nors gyventi toli nuo tėvų, draugų ir antros pusės nėra lengva.
Šiemet pagrindinė „Riterių“ komanda daugiausiai versis jaunais žaidėjais – savo akademijos auklėtiniais. Kiek šis faktas motyvuoja stengtis?
Tiesą sakant, jau nuo pirmųjų treniruočių pastebėjau, kad kelių vaikinų nebuvo, nes jie turėjo treniruotis su ,,Riterių” komanda. Žinoma, aš negaliu prisiimti jokių nuopelnų, bet galiu konstatuoti, kad prieš tai dirbę treneriai atliko gerą darbą.
Apskritai, tai yra klubo laimėjimas, dėl jo skiriamo dėmesio visam jaunimo sektoriui. Šie rezultatai neatsiranda atsitiktinai. Tai yra daug aistros reikalaujantis sunkaus darbo vaisius.
